Simbolika
Turkijos himnas
Korkma! Sönmez bu şafaklarda yüzen al sancak;
Sönmeden yurdumun üstünde tüten en son ocak.
O benim milletimin yıldızıdır, parlayacak!
O benimdir, o benim milletimindir ancak!
Çatma kurban olayım, çehreni ey nazlı hilâl;
Kahraman ırkıma bir gül... Ne bu şiddet, bu celâl?
Sana olmaz dökülen kanlarımız sonra helâl;
Hakkıdır Hakk'a tapan, milletimin istiklâl.
Ben ezelden beridir hür yaşadım, hür yaşarım.
Hangi çılgın bana zincir vuracakmış? Şaşarım!
Kükremiş sel gibiyim: Bendimi çiğner, aşarım.
Yırtarım dağları, enginlere sığmam, taşarım.
Garb'ın âfâkını sarmışsa çelik zırhlı duvar;
Benim imân dolu göğsüm gibi serhaddim var.
Ulusun, korkma! Nasıl böyle bir îmanı boğar,
"Medeniyyet!" dediğin tek dişi kalmış canavar?
Arkadaş! Yurduma alçakları uğratma sakın;
Siper et gövdeni, dursun bu hayâsızca akın.
Doğacaktır sana va'dettiği günler Hakk'ın,
Kim bilir, belki yarın, belki yarından da yakın.
Bastığın yerleri "toprak!" diyerek geçme, tanı!
Düşün altındaki binlerce kefensiz yatanı.
Sen şehîd oğlusun, incitme, yazıktır atanı:
Verme, dünyaları alsan da, bu cennet vatanı.
Kim bu cennet vatanın uğruna olmaz ki fedâ?
Şühedâ fışkıracak toprağı sıksan, şühedâ!
Cânı, cânânı, bütün varımı alsın da Hudâ,
Etmesin tek vatanımdan beni dünyâda cüdâ.
Rûhumun senden ilâhî şudur ancak emeli:
Değmesin ma'bedimin göğsüne nâ-mahrem eli!
Bu ezanlar - ki sehâdetleri dînin temeli -
Ebedî, yurdumun üstünde benim inlemeli.
O zaman vecd ile bin secde eder - varsa - taşım;
Her cerîhamdan, İlâhi, boşanır kanlı yaşım;
Fışkırır rûh-i mücerred gibi yerden na'şım!
O zaman yükselerek Arş'a değer, belki, başım!
Dalgalan sen de şafaklar gibi ey şanlı hilâl!
Olsun artık dökülen kanlarım hepsi helâl.
Ebediyyen sana yok, ırkıma yok izmihlâl:
Hakkıdır, hür yaşamış, bayrağımın hürriyet;
Hakkıdır, Hakk'a tapan, milletimin istiklâl.
Turkijos himnas lietuvių kalba
Nebijok! Purpurinė vėliava, didžiai aušrose plazdanti, niekad neišbluks,
Pakol bent viena liepsnojanti širdis aistringa tautoj mano neužges.
Ir tai žvaigždė mano tautos, ir per amžius ji spindės!
Ji mano ir priklauso vien tik mano tautai!
Nesiraukyk, prašau tavęs, drovus mėnuli,
Bet nusišypsok mano didvyrių tautai! Kam tas pyktis, kam tas įtūžis?
Mūsų tavo vardan pralietas kraujas kitaip nebus prasmingas
Nes laisvė yra absoliuti teisė mano Dievą mylinčiai tautai.
Buvau laisvas nuo pradžių ir amžinai toks būsiu,
Koks beprotis grandinėsna bandytų mane kišti? Niekinu šią mintį!
Kaip potvynis riaumojantis aš laisvas ir galingas,
Suplėšysiu kalnus, užpilsiu begalines erdves ir vis dar trykšiu.
Vakarų žemės gal ir įtvirtintos plieninėm sienom,
Bet mano sienas saugo galinga tikinčiojo krūtinė.
Suvok savo vidinę jėgą! Ir mąstyk: kaip šis tikėjimas aistringas nužudytas būt galėtų
To apdaužyto, vienadančio monstro, kurį vadini "civilizacija"?
Drauge! Nepalik gimtinės mano piktų vyrų rankose,
Šarvais paversk savo krūtinę, sustabdyk veržimąsi niekingą šį.
Nes jau greit ateis diena pažadėtos laisvės.
Kas žino? Gal rytoj? Gal dar anksčiau.
Nevadink žemelės, kuria vaikštai, paprasta žeme!
Mąstyk apie tūkstančius po tavimi tūnančius net be drobulių.
Tu kilnus kankinio sūnus, prisiimk gėdą, bet protėvio tu neįžeisk:
Neišleisk iš rankų šio tėvynės rojaus – net jei kas pasaulius tau žadėtų.
Koks žmogus nežūtų vardan šio krašto dangiško?
Kankiniai iš visur patrykš jei tik suspausi saują žemės. Kankiniai!
Te Dievas pasiims visus ką myliu ir visus turtus jei nori,
Tegul tik neatima vienintelės tėvynės dėl pasaulio.
O Viešpatie, vienintelis troškimas širdies manosios yra kad
Mano šventovės krūtinės nepaliestų netikratikio ranka!
Muedzinų šauksmas maldai, kurio Šachada yra pamatas tikėjimo,
Skambės garsiai virš mano amžinos tėvynės.
Tada manasis kapas – jei tik bus toksai – tūkstantį sykių iš laimės galva žemę palies
O Viešpatie, kraujo ašaros iš kiekvienos žaizdos tekės,
Mano kūnas negyvas dvasia ištykš iš žemės!
Ir tada galbūt pakils mana galva dangun!
Tad klapsėki ir plazdėki tartum auštantis dangus, šlovingasis mėnuli!
Kad paskutinis kiekvieno mūsų kraujo lašas pagaliau prasmingu taptų.
Nei tu, nei mano tauta užgesinta niekados nebus,
Nes laisvė yra absoliuti teisė visad laisvai vėliavai,
Nes laisvė yra absoliuti teisė Dievą mylinčiai tautai!
Korkma! Sönmez bu şafaklarda yüzen al sancak;
Sönmeden yurdumun üstünde tüten en son ocak.
O benim milletimin yıldızıdır, parlayacak!
O benimdir, o benim milletimindir ancak!
Çatma kurban olayım, çehreni ey nazlı hilâl;
Kahraman ırkıma bir gül... Ne bu şiddet, bu celâl?
Sana olmaz dökülen kanlarımız sonra helâl;
Hakkıdır Hakk'a tapan, milletimin istiklâl.
Ben ezelden beridir hür yaşadım, hür yaşarım.
Hangi çılgın bana zincir vuracakmış? Şaşarım!
Kükremiş sel gibiyim: Bendimi çiğner, aşarım.
Yırtarım dağları, enginlere sığmam, taşarım.
Garb'ın âfâkını sarmışsa çelik zırhlı duvar;
Benim imân dolu göğsüm gibi serhaddim var.
Ulusun, korkma! Nasıl böyle bir îmanı boğar,
"Medeniyyet!" dediğin tek dişi kalmış canavar?
Arkadaş! Yurduma alçakları uğratma sakın;
Siper et gövdeni, dursun bu hayâsızca akın.
Doğacaktır sana va'dettiği günler Hakk'ın,
Kim bilir, belki yarın, belki yarından da yakın.
Bastığın yerleri "toprak!" diyerek geçme, tanı!
Düşün altındaki binlerce kefensiz yatanı.
Sen şehîd oğlusun, incitme, yazıktır atanı:
Verme, dünyaları alsan da, bu cennet vatanı.
Kim bu cennet vatanın uğruna olmaz ki fedâ?
Şühedâ fışkıracak toprağı sıksan, şühedâ!
Cânı, cânânı, bütün varımı alsın da Hudâ,
Etmesin tek vatanımdan beni dünyâda cüdâ.
Rûhumun senden ilâhî şudur ancak emeli:
Değmesin ma'bedimin göğsüne nâ-mahrem eli!
Bu ezanlar - ki sehâdetleri dînin temeli -
Ebedî, yurdumun üstünde benim inlemeli.
O zaman vecd ile bin secde eder - varsa - taşım;
Her cerîhamdan, İlâhi, boşanır kanlı yaşım;
Fışkırır rûh-i mücerred gibi yerden na'şım!
O zaman yükselerek Arş'a değer, belki, başım!
Dalgalan sen de şafaklar gibi ey şanlı hilâl!
Olsun artık dökülen kanlarım hepsi helâl.
Ebediyyen sana yok, ırkıma yok izmihlâl:
Hakkıdır, hür yaşamış, bayrağımın hürriyet;
Hakkıdır, Hakk'a tapan, milletimin istiklâl.
Turkijos himnas lietuvių kalba
Nebijok! Purpurinė vėliava, didžiai aušrose plazdanti, niekad neišbluks,
Pakol bent viena liepsnojanti širdis aistringa tautoj mano neužges.
Ir tai žvaigždė mano tautos, ir per amžius ji spindės!
Ji mano ir priklauso vien tik mano tautai!
Nesiraukyk, prašau tavęs, drovus mėnuli,
Bet nusišypsok mano didvyrių tautai! Kam tas pyktis, kam tas įtūžis?
Mūsų tavo vardan pralietas kraujas kitaip nebus prasmingas
Nes laisvė yra absoliuti teisė mano Dievą mylinčiai tautai.
Buvau laisvas nuo pradžių ir amžinai toks būsiu,
Koks beprotis grandinėsna bandytų mane kišti? Niekinu šią mintį!
Kaip potvynis riaumojantis aš laisvas ir galingas,
Suplėšysiu kalnus, užpilsiu begalines erdves ir vis dar trykšiu.
Vakarų žemės gal ir įtvirtintos plieninėm sienom,
Bet mano sienas saugo galinga tikinčiojo krūtinė.
Suvok savo vidinę jėgą! Ir mąstyk: kaip šis tikėjimas aistringas nužudytas būt galėtų
To apdaužyto, vienadančio monstro, kurį vadini "civilizacija"?
Drauge! Nepalik gimtinės mano piktų vyrų rankose,
Šarvais paversk savo krūtinę, sustabdyk veržimąsi niekingą šį.
Nes jau greit ateis diena pažadėtos laisvės.
Kas žino? Gal rytoj? Gal dar anksčiau.
Nevadink žemelės, kuria vaikštai, paprasta žeme!
Mąstyk apie tūkstančius po tavimi tūnančius net be drobulių.
Tu kilnus kankinio sūnus, prisiimk gėdą, bet protėvio tu neįžeisk:
Neišleisk iš rankų šio tėvynės rojaus – net jei kas pasaulius tau žadėtų.
Koks žmogus nežūtų vardan šio krašto dangiško?
Kankiniai iš visur patrykš jei tik suspausi saują žemės. Kankiniai!
Te Dievas pasiims visus ką myliu ir visus turtus jei nori,
Tegul tik neatima vienintelės tėvynės dėl pasaulio.
O Viešpatie, vienintelis troškimas širdies manosios yra kad
Mano šventovės krūtinės nepaliestų netikratikio ranka!
Muedzinų šauksmas maldai, kurio Šachada yra pamatas tikėjimo,
Skambės garsiai virš mano amžinos tėvynės.
Tada manasis kapas – jei tik bus toksai – tūkstantį sykių iš laimės galva žemę palies
O Viešpatie, kraujo ašaros iš kiekvienos žaizdos tekės,
Mano kūnas negyvas dvasia ištykš iš žemės!
Ir tada galbūt pakils mana galva dangun!
Tad klapsėki ir plazdėki tartum auštantis dangus, šlovingasis mėnuli!
Kad paskutinis kiekvieno mūsų kraujo lašas pagaliau prasmingu taptų.
Nei tu, nei mano tauta užgesinta niekados nebus,
Nes laisvė yra absoliuti teisė visad laisvai vėliavai,
Nes laisvė yra absoliuti teisė Dievą mylinčiai tautai!
